Metileno mėlis ir uždegiminės žarnyno ligos: tyrimai ir diagnostinis dažymas

Dvi procedūras sieja mėlyna molekulė ir beveik niekas daugiau. Vienu atveju mokslininkai duoda metileno mėlio žiurkėms, kurių storoji žarna chemiškai pažeista, ir vertina, ar uždegimas sumažėja. Kitu atveju endoskopuotojas purškia praskiestą mėlyną dažiklį ant opiniu kolitu arba Krono kolitu sergančio žmogaus žarnyno gleivinės, kad aiškiau matytų įtartinus plotus. Pirmuoju atveju klausiama, ar junginys keičia ligą. Antruoju – ar spalva padeda ją pamatyti. Skaitytojams, ieškantiems duomenų apie metileno mėlio naudojimą sergant opiniu kolitu, svarbu atskirti šias dvi istorijas, nes jas suplakus matomumą gerinanti priemonė virsta įsivaizduojamu gydymu.

Eksperimentas, kuriuo bandyta pakeisti uždegimą

Gydomasis poveikis nagrinėtas 2015 m. Dinc ir kolegų tyrime su žiurkėmis, paskelbtame pavadinimu metileno mėlis slopina uždegiminį procesą sergant acto rūgštimi sukeltu kolitu. Tai buvo atsitiktinių imčių ikiklinikinis eksperimentas, o ne tyrimas su pacientais. Aštuoniasdešimt Sprague-Dawley žiurkių patinų buvo suskirstyti į keturias grupes po dvidešimt: sveikų kontrolinių gyvūnų, sveikų gyvūnų, kuriems duotas dažiklis, negydomo kolito ir gydomo kolito. Kolitas sukeltas acto rūgštimi, o gydomų grupių gyvūnams duota 2 mL 1% metileno mėlio tirpalo. Po trijų dienų komanda ištyrė 8 cm distalinės storosios žarnos segmentą.

Vertinamosios baigtys apėmė kelis pažeidimo aspektus: matomų ir mikroskopinių pažeidimų balus, žarnyno pralaidumą, neutrofilų aktyvumą pagal mieloperoksidazę, lipidų peroksidaciją pagal malondialdehidą, antioksidacinius fermentus superoksido dismutazę ir katalazę, citokinus TNF-alpha, IL-1beta ir IL-6 bei azoto monoksido kelio rodiklius, įskaitant bendrą nitritų / nitratų kiekį ir azoto monoksido sintazės aktyvumą.

Acto rūgštis sukėlė tikėtiną pažeidimą. Šiomis sąlygomis dažikliu gydytoms kolitu sergančioms žiurkėms nustatyta mažiau makroskopinių ir mikroskopinių pažeidimų, geresni pralaidumo rodikliai, mažesni mieloperoksidazės ir malondialdehido rodikliai, atsikūręs superoksido dismutazės ir katalazės aktyvumas bei mažesni citokinų, nitritų / nitratų ir sintazės aktyvumo rodikliai. Autoriai pasiūlė, kad pagrindinis mechanizmas yra perteklinės azoto monoksido gamybos slopinimas, prie kurio prisideda sumažėjęs oksidacinis ir nitrozacinis stresas. Šiam modeliui tai nuosekli hipotezė, o platesnėje duomenų apie uždegimą apžvalgoje ji priskiriama prie kitų laboratorinių rezultatų, o ne klinikinių įrodymų.

Dar svarbiau tai, ko tyrimas nepadarė. Jis truko tris dienas, buvo naudojami tik patinai, išbandyta viena fiksuota schema nevertinant dozės ir atsako ryšio, palyginimui nenaudotas joks įprastas vaistas nuo uždegiminių žarnyno ligų (UŽL), o vertinti audinių ir biocheminiai pakaitiniai rodikliai, ne remisija, atkrytis ar kokia nors pacientams reikšminga baigtis. Iki 2026 m. rugsėjo nėra paskelbta tyrimų su žmonėmis, kuriuose metileno mėlis būtų tirtas kaip opinio kolito ar Krono ligos gydymo priemonė vertinant gydymo baigtis. Rezultatas su žiurkėmis yra atspirties taškas tyrimams, o ne pagrindas asmeniniams sprendimams dėl dozavimo.

Kodėl cheminis nudegimas menkai atstoja UŽL

Acto rūgštimi sukeltas kolitas yra pažeidimo modelis, o ne ligos modelis žmogaus ligos prasme. Cheminis tirpalas nudegina distalinės storosios žarnos gleivinę, į ją sparčiai patenka neutrofilai, susidaro opos, o gyvūnas ištiriamas per kelias dienas. Žmogaus opinis kolitas yra lėtinė, recidyvuojanti, imuninės sistemos nulemta būklė, kurią veikia genetika, mikrobiota bei įgytas ir įgimtas imunitetas, o paūmėjimai ir remisijos kaitaliojasi metų metus. Modelis atkuria kai kuriuos distalinės storosios žarnos morfologijos požymius ir uždegimo rodiklius, tačiau beveik visiškai neatspindi ligos pradžios, išlikimo ir atkryčių.

Krono ligos atveju neatitikimas dar didesnis. Acto rūgšties sukeltas pažeidimas yra distalinėje storojoje žarnoje ir apsiriboja gleivine bei pogleiviu. Krono liga gali pažeisti bet kurį virškinimo trakto segmentą atskirais židiniais, tarp kurių lieka nepažeistų plotų, apima visą žarnos sienelę ir keičia audinius, sukeldama striktūras bei fistules. Todėl į klausimus apie metileno mėlį ir Krono ligą negali atsakyti trijų dienų distalinės storosios žarnos nudegimo eksperimentas su žiurkėmis. Susiję gyvūnų tyrimai apie mikroorganizmų bendrijas turi būti vertinami atskirame kontekste, kuris aptariamas žarnyno mikrobiomo tyrimo su pelėmis vadove.

Praktinė taisyklė paprasta. Kai teiginys grindžiamas sukelto kolito modeliu, klauskite, kokia cheminė medžiaga naudota, kokia gyvūnų rūšis ir lytis, kiek laiko truko eksperimentas, ar palyginimui taikytas įprastas gydymas ir ar vertintos baigtys buvo audinių žymenys, ar klinikiniai rezultatai. Modelis, parodantis, kaip stipriai uždegiminė buvo žiurkės storoji žarna trečią dieną, negali atsakyti, ar žmogui remisija išliks dvyliktą mėnesį.

Tyrimas, kuriame tik stebėta

Antrasis straipsnis priklauso kitai sampratai. Marion ir kolegos atliko perspektyvųjį displazijos stebėsenos tyrimą, kuriame dalyvavo 102 ilgą laiką kolitu sergantys žmonės: 79 sirgo opiniu kolitu, o 23 – Krono kolitu. Jis paskelbtas pavadinimu tikslinės biopsijos atliekant chromoendoskopiją yra pranašesnės už įprastą stebėseną. Kiekvienas pacientas buvo savo paties kontrolė per vieną tyrimą, kurio metu žarna kolonoskopu apžiūrėta du kartus. Komanda palygino įprastas atsitiktines biopsijas, tikslines pakitimų, matomų įprastoje baltoje šviesoje, biopsijas ir tikslines biopsijas po visos storosios žarnos apipurškimo 0.01% metileno mėliu. Mėginius akluoju būdu vertino vienas virškinimo trakto patologijos specialistas.

Dažikliu palengvintos tikslinės biopsijos nustatė displaziją 17 pacientų, o atsitiktinės biopsijos – 3; šis skirtumas buvo statistiškai reikšmingas. Palyginti su tikslinėmis biopsijomis vien baltoje šviesoje, kuriomis displazija nustatyta 9 pacientams, skaitinis padidėjimas įprastos statistinio reikšmingumo ribos nepasiekė. Taikant abu tikslinių biopsijų metodus kartu, displazija nustatyta 20 pacientų, palyginti su 3 taikant atsitiktinį mėginių ėmimą. Apie nepageidaujamus reiškinius nepranešta.

Šiame tyrime gydymas visiškai nebuvo vertintas. Dažiklis buvo vietinė kontrastinė priemonė, padėjusi lengviau pamatyti kriptų angų rašto pakitimus ir paimti jų biopsijas. Tyrime nevertinti simptomai, ligos aktyvumas, citokinų kiekis, remisija ar atkrytis, todėl jo negalima pateikti kaip įrodymo su žmonėmis, kad metileno mėlis gydo UŽL. Vertinamoji baigtis yra aptikimas, o aptikimas aptariamas virškinimo trakto endoskopijos ir chromoendoskopijos vadove, kuriame paaiškinamas gyvųjų audinių dažymas, geriamųjų Lumeblue tablečių forma ir kodėl pažeidimų radimas nėra jų gydymas.

Intervencija ir vizualizacija: duomenų lentelė

Kaip vertinti kitą teiginį apie UŽL

Kiekvieną teiginį vertinkite kaip nedidelę klasifikavimo užduotį. Pirmiausia nustatykite vaidmenį: ar dažiklis duodamas biologiniams procesams pakeisti, ar naudojamas audiniams apžiūrėti. Antra, nustatykite ligą: storojoje žarnoje apsiribojantis opinis kolitas nėra Krono liga su atskirais pažeidimo židiniais ir visą žarnos sienelę apimančiomis komplikacijomis, todėl vienos ligos rezultatai netaikomi kitai. Trečia, nustatykite tyrimo lygmenį: chemiškai sukeltos ligos modelis su žiurkėmis, aptikimo tyrimas su žmonėmis ir gydymo tyrimas su žmonėmis atsako į skirtingus klausimus ir negali vienas kito pakeisti. Ketvirta, patikrinkite vertinamąsias baigtis: audinių žymenys ir aptikimo skaičiai yra pakaitiniai rodikliai, o remisija, atkrytis, hospitalizacija ir operacija yra pacientams reikšmingos baigtys. Teiginys, atlaikantis visas keturias patikras, vertas dėmesio. Teiginys, kuriuo Marion tyrimo aptikimo skaičiai pasitelkiami sprendimui dėl gydymo pagrįsti, neatlaiko jau pirmosios patikros ir turėtų būti atmestas.

Ką svarbu įsidėmėti

Laikykite dvi atskiras dėžutes ir niekada neleiskite jų turiniui susimaišyti. Pirmoje – trumpas eksperimentas su žiurkėmis, kuriame metileno mėlis sumažino chemiškai sukelto storosios žarnos pažeidimo žymenis; pagrindiniu galimu mechanizmu laikomas azoto monoksido kelias, tačiau galioja visi ūminių modelių rezultatų perkėlimo į klinikinę praktiką apribojimai. Antroje – žmonių stebėsenos tyrimas, kuriame mėlynas dažiklis padėjo endoskopuotojams rasti displazijos vietas, iš kurių verta paimti biopsijas, tačiau nesuteikė jokios informacijos apie žarnyno ligos gydymą. Norėdami susipažinti su patvirtintais ir eksperimentiniais taikymo būdais, žr. metileno mėlio naudojimo medicinoje apžvalgą. Metileno mėlio tyrimų sąvade suregistruoti tyrimai, kuriais grindžiami šie skirtumai.