Metileno mėlynasis katėms: kodėl svarbios konkrečiai rūšiai skirtos rekomendacijos

Katė geria iš akvariumo, kurio vanduo ką tik apdorotas nuo grybelio. Šeimininkas internete perskaito, kad metileno mėlynasis padėjo šuniui, turinčiam kraujo sutrikimą, ir svarsto, ar tas pats tiktų katei. Iš šalies abi situacijos atrodo panašios. Katės organizme jos tokios nėra.

Katės neįprastai jautrios vienam konkrečiam metileno mėlynojo sukeliamam pažeidimui: oksidacinei eritrocitų pažaidai. Šį jautrumą lemia pati kačių hemoglobino sandara, todėl katėms skirtos rekomendacijos turi būti atskiros. Patarimai, skirti akvariumo žuvims, šunims ar laboratoriniam dažymui, čia netinka. Šiame straipsnyje paaiškinami biologiniai ypatumai, tai, ką iš tikrųjų teigia veterinariniai šaltiniai, ir ką daryti, jei katė patiria sąlytį su šia medžiaga.

Kačių eritrocitų sandara kitokia

Hemoglobinas perneša deguonį, tačiau jo sandara taip pat lemia, kaip lengvai jį pažeidžia oksidantai. Kačių hemoglobino tetramere yra apie aštuonias reaktyvias sulfhidrilines grupes — maždaug dvigubai daugiau nei šunų ar žmonių hemoglobine. Šios grupės yra oksidacijos taikiniai. Joms oksiduojantis, globino grandinės denatūruoja ir sulimpa į tamsius intarpus, vadinamus Heinco kūneliais, kurie matomi dažytuose kraujo tepinėliuose.

Dar du ypatumai šią problemą katėms sustiprina. Pirma, kačių eritrocitų antioksidacinis ir redukcinis pajėgumas palyginti ribotas, todėl prasidėjusi pažaida progresuoja labiau. Antra, kačių blužnis palyginti prastai pašalina Heinco kūnelius iš eritrocitų nepažeisdama pačios ląstelės — kitų rūšių organizmai šį valymo etapą atlieka veiksmingiau, kaip aprašyta šioje kačių hematologijos apžvalgoje. Todėl pažeistos ląstelės lieka kraujotakoje, užuot buvusios atkurtos.

Sveikų kačių kraujyje gali būti nedaug Heinco kūnelių, nesukeliančių ligos. Priklausomai nuo šaltinio ir dažymo metodo, maždaug iki penkių–dešimties procentų eritrocitų su Heinco kūneliais gali būti nereikšmingas radinys. Susirūpinimą kelia didelis jų skaičius arba dideli intarpai: viename laboratorinės medicinos šaltinyje pažymima, kad anemija tampa tikėtina, kai dideli Heinco kūneliai aptinkami daugiau nei trisdešimtyje procentų eritrocitų. Ši riba apibendrinta Heinco kūnelių anemijos apžvalgoje. Taigi po bet kokio sąlyčio svarbu ne vien tai, ar Heinco kūnelių yra. Svarbu, kiek jų yra, kokio jie dydžio ir ar po to vyksta hemolizė.

Ką teigia veterinariniai šaltiniai

Senesniame „Plumb's Veterinary Drug Handbook“ leidime nurodoma, kad dauguma klinicistų metileno mėlynąjį laiko kontraindikuotinu katėms, nes joms gali išsivystyti Heinco kūnelių anemija ir methemoglobinemija. Tarp išvardytų pavojų yra eritrocitų morfologiniai pokyčiai, paradoksinė methemoglobinemija ir sutrumpėjusi eritrocitų gyvavimo trukmė. Vis dėlto toje pačioje monografijoje pateikiama skubiam kačių methemoglobinemijos gydymui skirta dozė — paprastai nuo 1 iki 1.5 mg vienam kg į veną, skiriant vieną kartą. Šis derinys atskleidžia tikrąją situaciją: kontraindikacija čia reiškia, kad preparato vengiama, išskyrus siauras, prižiūrimas indikacijas, o ne kad jis niekada neskiriamas. Viešai prieinamas senesnės monografijos tekstas pateiktas šioje „Plumb's“ žinyno kopijoje, o dabartiniame dešimtajame leidime monografija yra 859 puslapyje.

„Merck Veterinary Manual“ laikosi panašios pozicijos savo apsinuodijimo analgetikais gydymo rekomendacijose: metileno mėlynasis nurodomas kaip viena galimybė sumažinti methemoglobino kiekį, skiriant nuo 1 iki 1.5 mg vienam kg vieno procento tirpalo į veną ir stebint dėl methemoglobinemijos, Heinco kūnelių anemijos bei hemolizės. Atskirai savo gyvūnų anemijos apžvalgoje „Merck“ pažymi, kad katės labiau nei kitų rūšių gyvūnai linkusios į Heinco kūnelių susidarymą.

Griežčiausia reguliavimo institucijų išvada susijusi su geriamaisiais preparatais. Federaliniame reglamente 21 CFR 500.27 skirsnyje užfiksuota, kad du geriamieji šlapimo takų antiseptikai, kurių sudėtyje buvo metileno mėlynojo, naudojami pagal etiketėje pateiktus nurodymus katėms sukėlė Heinco kūnelių hemolizinę anemiją, kartais mirtiną; priežastimi nustatytas metileno mėlynasis. Reglamente daroma išvada, kad tokio tipo geriamieji metileno mėlynojo veterinariniai vaistai, nesant patvirtintos registracijos paraiškos, nebuvo nei saugūs, nei pripažinti veiksmingais. Eksperimentinėmis sąlygomis tokio pat tipo pažeidimai išsivystė ir šunims, taigi vaistas nėra nekenksmingas ir jiems. Tačiau etiketėje nurodytos dozės pavojus pirmiausia buvo įrodytas katėms.

Pranešimai apie šalutinį poveikį katėms daugiausia susiję su krauju: Heinco kūnelių susidarymu, hemolizine anemija ir paradoksine methemoglobinemija esant didesniam ar pakartotiniam poveikiui. Bendruosiuose vaistų žinynuose taip pat nurodomi pykinimas ir vėmimas, tačiau būtent katėms būdingi įrodymai yra hematologiniai, todėl į tai ir turėtų būti orientuotas stebėjimas.

Paradoksas: viena molekulė — ir gydymo priemonė, ir toksinas

Eritrocito viduje metileno mėlynasis gali būti redukuojamas iki leukometileno mėlynojo, kuris perduoda elektronus oksiduotai hemo geležiai ir atkuria funkcionuojantį hemoglobiną. Ši gydomoji reakcija yra jo naudojimo methemoglobinemijai pagrindas; ji išsamiau aptariama methemoglobinemiją aiškinančiame straipsnyje. Tačiau pats metileno mėlynasis yra oksidantas. Kai poveikis didėja arba ląstelės redukcinės sistemos nebesusidoroja, ta pati molekulė, užuot taisiusi pažeidimą, didina methemoglobino kiekį ir globino pažaidą. Todėl methemoglobinemija yra ir vaisto skyrimo indikacija, ir nepageidaujamas jo poveikis. Riba tarp šių dviejų poveikių siaura, o katėms — siauriausia.

Aiškiausias to įrodymas katėms gautas 1992 metais atliktame kontroliuojamame keturiasdešimties suaugusių kačių tyrime. Vienkartinė 1.5 mg vienam kg dozė į veną greitai panaikino nitritų sukeltą methemoglobinemiją, nepadidindama kraujotakoje esančių ląstelių su Heinco kūneliais skaičiaus. Dvi tokios dozės, skirtos su keturių valandų pertrauka, reikšmingai padidino Heinco kūnelių dažnį, ypač po nitritų poveikio, nors tyrimo laikotarpiu akivaizdi hemolizinė anemija neišsivystė (Rumbeiha ir Oehme, 1992). Viena dozė padėjo. Per kelias valandas pakartota dozė pakreipė pusiausvyrą pažaidos link.

Klinikiniai pranešimai rodo tą patį. 2019 metų apžvalgoje žurnale „Journal of Veterinary Internal Medicine“ į veną leidžiamas metileno mėlynasis aprašomas kaip pirmos eilės gydymas ūminei simptominei methemoglobinemijai. Joje nurodomas naudojimas katėms, skiriant 1 mg vienam kg į veną, ir perspėjama, kad katei, jau turinčiai methemoglobinemiją ar Heinco kūnelių anemiją, gali pasireikšti papildoma oksidacinė pažaida; rekomenduojama dar kelias dienas tikrinti hematokritą (DOI 10.1111/jvim.15637). Aprašytu kačiuko atveju, kai įtarta su geriamuoju vandeniu susijusi methemoglobinemija, būklė pagerėjo per kelias minutes po 1 mg vienam kg vieno procento tirpalo suleidimo į veną; hospitalizacijos metu buvo kartotinai atliekama kooksimetrija (atvejo aprašymas). 2023 metais aprašytas skubus šešių mėnesių skudurinukės veislės katės, turėjusios sunkią pasikartojančią methemoglobinemiją, atvejis: pirmiausia gydyta į veną, vėliau taikytas atsargus geriamojo preparato kursas; katė pasveiko, reikšmingo su gydymu susijusio nepageidaujamo poveikio nenustatyta (DOI 10.1111/vec.13298). Kiekvienas sėkmingas atvejis buvo prižiūrima ir stebima išimtis, o ne precedentas naudoti preparatą namuose.

Senesni toksiškumo duomenys atskleidžia kitą pusę. 1973 metų atvejų serijoje šešioms katėms išsivystė Heinco kūnelių hemolizinė anemija po geriamųjų šlapimo takams skirtų preparatų su metileno mėlynuoju vartojimo, o dar dviem katėms, eksperimentiškai gavusioms atitinkamus kiekius, per kelias dienas išsivystė sunkios hemolizinės krizės ir prireikė kraujo perpylimo (Schechter ir kt., 1973). 2016 metais aprašytu mirtinu jaunos angoros mišrūnės, gydytos nuo šlapimo takų ligos, atveju nustatytas ryškus mėlynas gleivinių ir audinių nusidažymas bei kepenų ir inkstų pažeidimai; remiantis anamneze ir patologiniais radiniais diagnozuotas apsinuodijimas metileno mėlynuoju (atvejo aprašymas). Iš šių pranešimų negalima nustatyti patikimos toksinės dozės ribos, taikomos geriamajam vartojimui, leidimui į veną, sąlyčiui su oda ir poveikiui per praskiestą akvariumo vandenį, todėl šiame straipsnyje tokia riba nepateikiama.

Vieną analogiją verta patikslinti. Gerai žinoma, kad paracetamolis pavojingas katėms, nes joms trūksta svarbių gliukuronizacijos fermentų, ir kai kurie autoriai šį paaiškinimą pritaiko metileno mėlynajam. Toks perkėlimas nepagrįstas. Silpna gliukuronizacija yra nustatytas paracetamolio poveikio mechanizmas, apžvelgtas šiame straipsnyje apie kačių vaistų metabolizmą. Kalbant apie metileno mėlynąjį, veterinariniuose šaltiniuose pabrėžiamos pačios medžiagos oksidacinės ir redukcinės savybės bei kačių eritrocitų jautrumas, o FDA teigia, kad tikslus Heinco kūnelių susidarymo sukeliamos pažaidos mechanizmas nėra iki galo nustatytas. Paracetamolio istorija naudingai primena, kad katės vaistus metabolizuoja kitaip. Tačiau ji nepaaiškina šio vaisto poveikio.

Jei katė patyrė sąlytį: dažniausiai užduodami klausimai

Mano katė gėrė metileno mėlynuoju apdoroto akvariumo vandens. Ar tai apsinuodijimas?

Nebūtinai, ir joks straipsnis negali į tai atsakyti be kiekybinių duomenų. Išgerti nedidelį kiekį jau praskiesto akvariumo vandens nėra tas pats, kas nuryti gydymui skirtą koncentratą, o recenzuotuose tyrimuose katėms nenustatyta saugumo riba praskiestam akvariumo vandeniui. Neskaičiuokite gydymo dozės pagal akvariumui skirtas instrukcijas ar diskusijas apie dozes šunims. Turėdami produkto informaciją, susisiekite su katės veterinarijos gydytoju, skubiosios veterinarinės pagalbos klinika arba veterinarine apsinuodijimų konsultavimo tarnyba.

Kokią informaciją turėčiau pateikti?

Produkto etiketę arba jos nuotrauką, veikliąją medžiagą ir jos koncentraciją, kiek koncentrato įpilta į kokį vandens tūrį, jei tai aktualu, apytikrį katės išgertą kiekį, katės svorį, sąlyčio laiką ir informaciją apie vartojamus vaistus ar esamas ligas. Bendrosiose ASPCA rekomendacijose dėl apsinuodijimo šeimininkų prašoma išsaugoti pakuotę ir skambinti, o ne laukti požymių. Tai galioja ir šiuo atveju.

Dažiklio pateko ant kailio. Ką dabar daryti?

Neleiskite katei jo išsilaižyti, nes užteršto kailio laižymas tampa medžiagos patekimu per burną. Bendrosiose ASPCA teršalų pašalinimo rekomendacijose patariama mūvėti pirštines, daugeliui medžiagų likučių pašalinti naudoti švelnų skystą indų ploviklį ir šiltą vandenį, kruopščiai nuskalauti, saugoti akis bei ausis ir pasitarti su veterinarijos gydytoju dėl konkrečiai medžiagai tinkamo būdo. Prieš maudydami stresą patiriančią ar simptomų turinčią katę, pasitarkite su klinika.

Ar turėčiau sukelti vėmimą?

Ne, nebent veterinarijos gydytojas ar toksikologas aiškiai nurodytų tai padaryti. Namuose šunims taikomi vėmimo sukėlimo būdai, ypač vandenilio peroksidas, katėms netinka.

Dėl kokių požymių reikia skubaus įvertinimo?

Silpnumo ar ryškaus vangumo, padažnėjusio ar pasunkėjusio kvėpavimo, blyškių ar gelsvų dantenų, tamsoko ar rusvo kraujo arba gleivinių atspalvio, kolapso ar tamsaus šlapimo. Atkreipkite dėmesį, kad kraujo pažaida gali pasireikšti vėliau: senesnėje literatūroje apie šlapimo takams skirtus preparatus aprašoma per kelias dienas išsivystanti anemija. Todėl katei, kuri sąlyčio vakarą atrodo sveika, vis tiek reikia veterinarinio būklės ir skubumo įvertinimo, o gydytojui rekomendavus — pakartotinių kraujo tyrimų, įskaitant hematokritą ir tepinėlio patikrą dėl Heinco kūnelių.

Kodėl šunims skirtos rekomendacijos turi likti atskiros

Šunims taip pat gali išsivystyti metileno mėlynojo sukelta Heinco kūnelių anemija, todėl niekas šiame straipsnyje nereiškia, kad vaistas jiems nekenksmingas. Tačiau katėms būdingas oksidacijai jautresnis hemoglobinas, silpnesni eritrocitų apsaugos mechanizmai ir prastesnis Heinco kūnelių pašalinimas blužnyje, todėl saugumo ribos siauresnės. Tai atsispindi gydymo šaltiniuose: senesnėse šunų gydymo schemose kai kurioms indikacijoms numatytos iki 4 mg vienam kg dozės į veną, o katėms skirtuose šaltiniuose methemoglobinemijai dažniausiai nurodoma vienkartinė nuo 1 iki 1.5 mg vienam kg dozė ir ypač perspėjama dėl pakartotinio skyrimo. Sumažinti šuniui skirtą dozę pagal katės kūno svorį — vadinasi, neatsižvelgti į esmę. Saugumo ribos, kraujo reakcija ir stebėjimo planas skiriasi, todėl sprendimus dėl kačių turi priimti veterinarijos gydytojas, galintis pasverti indikaciją ir oksidacinę riziką bei įvertinti rezultatą tyrimais. Apdoroto vandens pašalinimas iš akvariumo po naudojimo, aprašytas akvariumo vandens išvalymo vadove, yra įprasta priežiūros procedūra. Katės gydymas — ne.