Straipsnis

Metileno mėlis pilonidalinio sinuso chirurgijoje: kanalų žymėjimo ir recidyvų duomenys

Metileno mėlis pilonidalinio sinuso chirurgijoje: kanalų žymėjimo ir recidyvų duomenys

Pilonidalinis sinusas yra kanalas po oda šalia uodegikaulio, dažnai turintis šoninių atšakų, kurias operuojant sunku pamatyti. Operacija būna nesėkminga, kai lieka ligos pažeisto audinio, todėl chirurgams reikia patikimo būdo aptikti visas atšakas prieš pradedant pjauti. Į sinuso angą suleidus metileno mėlio, kanalų sistema nusidažo mėlynai ir chirurgas gauna matomą orientyrą.

Toks žymėjimas yra vizualizavimo priemonė, o ne gydymas. Šis skirtumas svarbus, nes literatūroje apie pilonidalinio sinuso operacijas naudojant metileno mėlį suplakami du skirtingi klausimai. Pirmasis – ar dažiklis tiksliai pažymi visus ligos pažeistus audinius. Antrasis – ar pacientams, kurių operacijose naudotas dažiklis, po daugelio metų recidyvai pasitaiko rečiau. Mikroskopinis tyrimas gali parodyti, kad dažiklis pirmosios užduoties neatlieka, nors klinikoje jo naudojimas vis tiek gali būti susijęs su geresnėmis baigtimis, arba atvirkščiai. Du šia tema dažniausiai cituojami publikuoti tyrimai atsako tik į vieną iš šių klausimų; jų metodai ir stebėjimo trukmė skiriasi.

Ką chirurgas bando pamatyti

Įsivaizduokite dažiklį kaip paslėptos struktūros žymeklį. Chirurgas per odos angą suleidžia mėlyno skysčio, palaukia, kol jis pasklis susisiekiančiais kanalais, ir išpjauna nusidažiusius audinius. Viskas, ko dažiklis nepasiekė, ir bet kokie ligos pažeisti audiniai, kurie nesusisiekė su kanalu, į kurį jis suleistas, lieka nenusidažę ir gali būti nepastebėti.

Taigi nepriklausomai viena nuo kitos gali kilti trys problemos. Dažiklis gali neužpildyti visų atšakų. Chirurgas gali nepašalinti visų nusidažiusių audinių. O už nusidažiusios srities ribų esančiuose audiniuose gali likti mikroskopinių ligos pakitimų. Toliau aptariami tyrimai nagrinėja skirtingas šios grandinės dalis, todėl jų rezultatų negalima sujungti apskaičiuojant bendrą vidurkį.

Operacinius metodus lyginantiems skaitytojams taip pat gali būti naudinga platesnė metileno mėlio naudojimo chirurgijoje apžvalga ir atskiri paaiškinimai, kuo dažymas dažikliu skiriasi nuo audinių gydymo ir kaip apibrėžiamas bei vertinamas recidyvas.

Ilgalaikiai recidyvai: stebėjimo kohorta

Duomenys apie recidyvus gauti iš retrospektyvinės kohortos tyrimo, kurį Doll ir kolegos aprašė žurnale „International Journal of Colorectal Disease“. Straipsnio pavadinime tiesiogiai nurodomas pagrindinis rezultatas, o ilgalaikis stebėjimas po metileno mėlio naudojimo sergant ūmine pilonidaline liga truko gerokai ilgiau nei daugumoje chirurginių tyrimų.

Tyrėjai nustatė 1,960 pacientų, kuriems 1980–1996 m. trijose Vokietijos karo ligoninėse pirmą kartą atlikta pilonidalinės ligos operacija, ir atrinko 247 išsamiam tolesniam stebėjimui telefonu. Vidutinė stebėjimo trukmė buvo apie 15 metų, o intervalas – maždaug nuo 9 iki 25 metų. Daugumą tiriamųjų sudarė jauni kariškiai vyrai. Chirurginiai metodai skyrėsi: maždaug dviem trečdaliams atlikta ekscizija paliekant žaizdą gyti atvirai, ketvirtadaliui – ekscizija su pirminiu užsiuvimu vidurinėje linijoje, o likusiems – marsupializacija.

Dažiklio naudojimas apibrėžtas paprastai: 197 pacientams operacijos pradžioje suleista metileno mėlio kanalų sistemai pažymėti, o 50 pacientų jo nesuleista. Aprašyta viena atsargiai atlikta injekcija, tačiau koncentracija ir tūris nenurodyti. Dažiklio naudojimas nebuvo paskirstytas atsitiktinai. Chirurgai jį gerokai dažniau rinkosi lėtinei ligai su fistulėmis nei ūminiams abscesams ir dažniau tada, kai sinuso angų buvo daugiau, todėl abi grupės nuo pat pradžių skyrėsi.

Recidyvas vertintas pagal iš anksto nustatytą telefoninį klausimyną. Recidyvas registruotas tik po pirminio sugijimo, jei vėliau nebuvo uodegikaulio traumos ir buvo tenkinamas bent vienas griežtas kriterijus (gydytojo nustatyta diagnozė, pakartotinis įpjovimas ar ekscizija, naujas sinusas, plaukai angoje, pūlingos išskyros) arba du ne tokie griežti kriterijai (paraudimas, patinimas, skausmas, išskyros).

Nekoreguotas recidyvų skaičius per visą laikotarpį buvo 32 iš 197 pacientų, kuriems naudotas dažiklis (16 procentų), ir 15 iš 50 pacientų, kuriems jis nenaudotas (30 procentų). Kaplan–Meier metodu apskaičiuotas 20 metų recidyvų dažnis, atsižvelgiant į skirtingą stebėjimo trukmę, buvo apie 20 procentų naudojus dažiklį ir 38 procentai jo nenaudojus; log-rank testo p reikšmė buvo 0.018. Daugiakintamio Cox modelio analizėje autoriai nurodė į šansų santykį panašų rodiklį – 0.45, susijusį su dažiklio naudojimu. Dauguma recidyvų pasireiškė per penkerius metus, tačiau kai kurie atsirado net po 17 metų nuo operacijos. Todėl vertinant teiginius apie metileno mėlį ir pilonidalinės ligos recidyvus svarbus ilgas stebėjimas.

Pogrupių rezultatus reikia vertinti atsargiai. Ūminės ligos su abscesų susidarymu atveju apskaičiuotas 20 metų recidyvų dažnis buvo maždaug 19 procentų naudojus dažiklį ir 43 procentai jo nenaudojus, tačiau, pogrupį sudarant tik 79 pacientams, skirtumas nepasiekė statistinio reikšmingumo (p = 0.078). Lėtinės ligos atveju rodikliai buvo maždaug 19 procentų ir 24 procentai (p = 0.35), tad iš esmės jokio skirtumo nepavyko įrodyti. Taigi bendrą sąsają daugiausia lėmė pogrupis, per mažas savarankiškai pagrįsti išvadą, o pačiame tyrime gydymo pasirinkimas nebuvo atsitiktinis ir kontrolinėje grupėje buvo tik 50 pacientų.

Ne mažiau svarbu tai, ko šis tyrimas neparodo. Jame nevertintas kanalų žymėjimo tikslumas, nelyginti histologiniai radiniai po operacijų naudojant dažiklį ir jo nenaudojant, taip pat nepateikta tinkamo šių grupių palyginimo pagal žaizdos komplikacijas ar gijimo trukmę. Tai vienos istorinės kohortos duomenys apie sąsają tarp dažiklio naudojimo ir retesnių ilgalaikių recidyvų, o ne įrodymas, kad dažiklis tai lėmė. Galimas indikacijų nulemtas klaidinimas, laikotarpio įtaka ir skirtingų metodų derinys lieka neatskirti.

Ką dažiklis iš tikrųjų nudažo: porinių mėginių tyrimas

Antrasis tyrimas tiesiogiai nagrinėja žymėjimo tikslumą, tačiau jo metodą lengva suprasti klaidingai. Idiz ir kolegos publikavo tyrimą, kurį pavadino perspektyviniu atsitiktinių imčių tyrimu, o porinis histopatologinis pilonidalinio sinuso ekscizijos pagal metileno mėlio žymėjimą tyrimas iki šiol kartais cituojamas kaip atsitiktinių imčių duomenų šaltinis. Tačiau to paties tyrimo registre nurodyta viena grupė, be paskirstymo į grupes ir be aklinimo, todėl tikslus jo apibūdinimas – perspektyvinis vienos grupės tyrimas su to paties paciento poriniais mėginiais, o ne atsitiktinių imčių dažiklio naudojimo ir nenaudojimo palyginimas.

Dalyvavo trisdešimt trys pacientai, sergantys nekomplikuota pirmine liga. Ūminio uždegimo, absceso ir pasikartojančios ligos atvejai buvo neįtraukti, todėl ši tiriamųjų grupė beveik visiškai priešinga ūminės ligos pogrupiui, kuriame Doll tyrimas rodė didžiausią poveikį. Kiekvienam pacientui per kiekvieną sinuso angą suleista bent 4 mL metileno mėlio, taikant pakankamą slėgį, kad dažiklis imtų tekėti iš kanalo. Tada chirurgas išpjovė visus mėlynai nusidažiusius audinius kartu su sinuso anga kaip vieną mėginį (1 grupė), apžiūrėjo likusią ertmę ir atskirai išpjovė visus makroskopiškai įtartinus nenusidažiusius granuliacinius audinius kaip antrą mėginį (2 grupė).

Abiejuose mėginiuose patologas, nežinodamas jų grupės, įvertino penkis mikroskopinius požymius: padidėjusius plaukų folikulus, pasklidusias keratino plokšteles, uždegiminę infiltraciją, plaukų stiebus ir fibrozę.

Dažiklis labiausiai išryškino stipriausiai pažeistus audinius, bet neapibrėžė visų pakitimų ribų. Nenormalių radinių dažnai buvo ir antrame, nenusidažiusiame mėginyje: padidėjusių folikulų – 31 iš 33, keratino plokštelių – 29 iš 33, uždegimo – 30 iš 33. Aiškiausias skirtumas buvo plaukų stiebai: jų rasta 29 iš 33 nusidažiusių mėginių, bet tik 5 iš 33 nenusidažiusių. Visų požymių vidutiniai intensyvumo balai buvo didesni nusidažiusiuose audiniuose. Paprastai tariant, mėlyna riba pažymėjo ligos židinį, bet neapėmė visų histologiškai pakitusių audinių.

Net ir šią išvadą riboja du dalykai. Antrasis mėginys nebuvo sistemingai paimtas visų nenusidažiusių audinių mėginys. Jis imtas tik tada, kai chirurgas matė įtartiną granuliacinį audinį ir nusprendė atlikti papildomą eksciziją, todėl pirmiausia buvo tiriamos prasčiausiai atrodančios nenusidažiusios sritys. Dėl to negalima apskaičiuoti tikrojo žymėjimo dažikliu jautrumo ar klaidingai neigiamų rezultatų dažnio. Be to, tyrime nepateikta jokių klinikinių baigčių: nei recidyvų, nei infekcijų, nei žaizdos kraštų išsiskyrimo dažnio, nei gijimo trukmės. Mikroskopiniai pakitimai už mėlynos ribos yra pakaitinis rodiklis, o ne įrodymas, kad šiems pacientams būtų pasireiškęs recidyvas.

Abiejų tyrimų palyginimas

Doll ir kt., 2008Idiz ir kt., 2014
Tyrimo metodasRetrospektyvinė stebėjimo kohorta, neatsitiktinis dažiklio naudojimo ir nenaudojimo palyginimasPerspektyvinis vienos grupės tyrimas, to paties paciento poriniai mėginiai
Pacientai247, ūminės ir lėtinės ligos atvejai, karo ligoninės33, tik nekomplikuota pirminė liga
Dažiklio naudojimo protokolasViena injekcija, dozė nenurodytaMažiausiai 4 mL į kiekvieną angą, koncentracija nenurodyta
Pagrindinė vertinamoji baigtisRecidyvai pagal klausimyną, vidutiniškai 15 metųLikę mikroskopiniai ligos pakitimai už dažiklio pažymėtos ribos, be klinikinio stebėjimo
Žaizdos baigtysNėra tinkamo dažiklio naudojimo ir nenaudojimo palyginimoNepateikta
Pagrindinis rezultatas20 metų recidyvų dažnis apie 20% naudojus dažiklį ir 38% jo nenaudojusNen nusidažiusiuose audiniuose vis dar buvo pakitimų, nors jie buvo ne tokie ryškūs

Šių lentelės eilučių negalima sujungti į vieną bendrą išvadą. Kohortos tyrime klinikinė baigtis vertinama per kelis dešimtmečius, netikrinant žymėjimo tikslumo. Porinių mėginių tyrime mikroskopu tikrinamas žymėjimo išsamumas, nevertinant jokios klinikinės baigties. Nė vienas nėra atsitiktinių imčių operacijų pagal dažiklio žymėjimą ir be jo palyginimas, kuriame būtų vertinami ir recidyvai, ir žaizdos baigtys. Šioje dviejų tyrimų poroje tokio tyrimo nėra.

Taigi su chirurgu aptariant pilonidalinio sinuso operacijos galimybes naudojant metileno mėlį galima pagrįstai pateikti tris teiginius. Pirma, vienas ilgalaikis, bet neatsitiktinių imčių tyrimas sieja dažiklio naudojimą su retesniais recidyvais, daugiausia ūminės ligos atvejais, tačiau išlieka didelis neapibrėžtumas. Antra, vienas nedidelis mechanistinis tyrimas rodo, kad dažiklis nepažymi viso histologinio ligos išplitimo, bet neįrodo, kad papildomi mikroskopiniai radiniai sukelia recidyvus. Trečia, nė vienas tyrimas nepagrindžia teiginių apie žaizdos infekcijas, gijimo greitį ar komplikacijų dažnį operuojant pagal dažiklio žymėjimą, nes nė viename šie rodikliai nebuvo lyginami.

Todėl praktinis klausimas konsultacijoje turėtų būti konkretus: atsižvelgiant į planuojamą metodą (atvirą gijimą, užsiuvimą ar plastinę operaciją lopu), ar chirurgas naudoja dažiklį kanalams aptikti ir ką daro su įtartinais nenusidažiusiais audiniais ertmės pakraštyje? Duomenys leidžia manyti, kad dažiklio naudojimas gali būti susijęs su recidyvų dažniu, tačiau šios sąsajos neįrodo, ir patvirtina jo, kaip anatominio žymeklio, ribotumą. Visa kita yra ekstrapoliacija.

Google AdSense